- keliūta
- keliū́ta sf. (1) Slk, Ds, Brž, Rk 1. mažas, mažai važiuojamas kelelis, keliūkštis: Ir plaukia žmonių vilkstinės visais keliais ir visomis keliūtomis rš. Jok, sako, ta keliūta rš. Pabaly keliūta prapuolė Sdk. Pavažiavęs rasi keliūtą Trgn. Pasisuk šiton keliū́ton Sv. Miške bus daug keliū́tų, bet tu vis laikykis dešinės Užp. Einu, grįžtu keliūtėlè gailingai verkdama (d.) Užp. Tai keliūta keliūtėlė, vos neprigėriau purve Ut. 2. rogių kelias: Praeitoj žiemoj beveik visą čėsą nebuvo geros keliū́tos Vžns.
Dictionary of the Lithuanian Language.